Gegužės 27 d. Kaune, „Kitokio Teatro“ muzikinėje išpažintyje „Meilės pranašas“ – debiutavo smuikininkė Saulė Rinkevičiūtė (28 m.). Po premjeros kalbinta muzikė tikino besijaučianti puikiai, o nauja patirtis ją skatinanti toliau drąsiai žingsniuoti profesionalumo keliu. Patekimo į projektą „Meilės pranašas“ istoriją S. Rinkevičiūtė prisimena su šypsena: „Prieš porą mėnesių man paskambino Povilas Meškėla ir sako: „Yra koncertas, bet natų – nėra“. Iškart atsakiau: „Gerai, labai noriu, sutinku!”.
Čia jai teko garbė pakeisti fleitos virtuozę Faustą Drulytę, išėjusią motinystės atostogų bei atlikti Moters vaidmenį.
- Kokios patirties jau spėjote pasisemti iš muzikinės išpažinties „Meilės pranašas”?
- Nuostabiausia, kad čia dalyvauju su roko, populiariosios muzikos grandais Povilu Meškėla, Vladu Kovaliovu bei talentingu jaunimu: Šorena, Tadu Juodsnukiu, Auguste Vedrickaite, Laurynu Baškiu – tai man dar vienas žingsnis į priekį, į platesnes sferas.
Kadangi nėra natų – pasirodyme improvizuoju iš klausos, nors niekada to nesimokiau.
Šiandien, prieš premjerą, buvo viena repeticija ir – „važiuojam“! Esu scenos žmogus, tad streso nebuvo, visiškai nesijaudinau. Po premjeros jaučiuosi puikiai, viskas pavyko, o tobulumui ribų nėra – mes tobulėjame kas dieną.
- Ar anksčiau dalyvavote panašiuose projektuose?
- Dalyvauju pačiuose įvairiausiuose. Teko pasirodyti su operos solistu Rafailu Karpiu, tačiau tokio žanro pasirodyme kaip „Meilės pranašas“ (muzikinė išpažintis su miuziklo elementais, - aut. past.) – dalyvauju pirmą kartą.
Man labai patinka dalyvauti tokiuose projektuose, daugiausiai klasikiniuose, tačiau su seserimi (pianiste Rūta Rinkevičiūte, - aut. past.) rengiame ir kitokius projektus, pavyzdžiui, džiazo.
Šiuo metu dalyvauju projekte „Džiazuojanti klasika“, kur aš su seserimi esame klasikos atstovės, o likusieji muzikantai – džiazo. Vieni iš kitų mokomės: jie iš natų groti, o mes – be natų (juokiasi, - aut. past.).
Turime ir dar vieną projektą: „Tango: Astor Piazzolla“.
Aš visada atvira profesionaliems projektams su gerais atlikėjais. Man tai didžiulė garbė.
- Ar neįprasta dalyvauti pasirodymuose be pritariančiosios pianistės sesers?
- Dažnai grojame atskirai. Mes – nesulipusios, kiekviena esame atskira asmenybė. Aš su orkestru groju solo partijas, o su seserimi dažniausiai pasirodau „mini“ projektuose.
- Kokiuose šou dar save įsivaizduotumėte? Kokie Jūsų atrankos kriterijai?
- Niekada negrojau ir negrosiu su fonograma, kur neprofesionalu, netikra ir „pigu“. Mano scena – nebūtinai teatras ar filharmonija, bet ir – muzikiniai klubai. Ir dažniausiai pageidauju, kad tai būtų ne foninė
muzika, o koncertas.
Lietuva maža, todėl dalyvauju daug kur. Mes su seserimi ir vestuvėse grojame, bet – savo rimtą koncertinę programą, tokią kaip „Džiazuojanti klasika“, o ne „murkas“ su trimis akordais.
- Svajonių scena?
- Turbūt kiekvienas klasikos atstovas svajoja pasirodyti tokiose salėse kaip „Carnegie hall“ (Niujorkas). O kalbant apie populiariąją muziką – teko groti orkestre, pritariant dainininkui Stingui. Kai esi šalia profesionalaus atlikėjo – visuomet didžiulė garbė.
- Be smuiko, su kokiu dar instrumentu save įsivaizduotumėte scenoje?
- Negali būti tokio klausimo, nes aš 25 m. groju smuiku, esu baigusi konservatoriją (Maskvos P. Čaikovskio, - aut. past.). Kad išmokčiau profesionaliai groti kitu instrumentu – reikėtų vėl 20 m. paaukoti! Jūs ką?! (retoriškai sušunka pašnekovė, - aut. past.).
- Kreipinys į žiūrovus.
- Kviečiu ateiti į šį spektaklį, jis tikrai gražus, prasmingas, pamokantis, griebiantis už širdies, o kur dar puikūs atlikėjai… Ir apskritai, aš linkiu dažniau lankytis koncertuose, teatruose ir mažiau žiūrėti televizorių!
Skirmantė Javaitytė