M. Balkus: lietuvių kalba Kaune įsitvirtino tik tarpukariu, iki tol šis miestas buvo Kovno
Istorikas Mindaugas Balkus šią savaitę visuomenei pristatė knygą „Kaip Kovno tapo Kaunu: miesto lituanizavimas 1918–1940 m.“ Joje paaiškėja, kaip per tarpukarį Kaune išplito ir įsitvirtino lietuvių kalba, aptariamas tautybės keitimas asmens dokumentuose, pavardžių sulietuvinimas, atskleidžiama, kaip plito lietuvių kalbos vartojimas valstybinėse ir Kauno miesto savivaldybės įstaigose, bažnyčiose, pažymima, kad gatvėse masiškai pagausėjo lietuviškų užrašų. Svarbų vaidmenį lietuvių kalbos plitimui atliko Kaune dislokuoti Lietuvos kariuomenės daliniai ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai.
Knygos pristatymas gegužės 9 d. vyko VDU Mažojoje salėje.
Ne pirma knyga
Kaune gimęs ir augęs istorikas Mindaugas Balkus 2017 m. VDU apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918-1940 m.“. Praplėtus doktorantūroje atliktą tyrimą, šįmet išleista ir knyga. Autorius atviravo, kad šis projektas pareikalavo didžiulių pastangų ir kruopštumo – vien Kauno regioniniame valstybės archyve praleista ne vienas šimtas valandų, dirbant su pasų kortelėmis ir kita istorine medžiaga.
Mindaugas Balkus./J. Petronio nuotr.
Tai ne pirmas M. Balkaus leidinys. 2020 m. jis kartu su bendraautoriumi Feliksu Zinevičiumi išleido knygą „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“. 2022 m. jis parengė knygą „Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorija. Virsmas iš tradicinės į kompiuterizuotą biblioteką 1990-2006 metai“.
Nuo 2011 m. M. Balkus dirba Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kur renka, sistemina ir populiarina istorinę medžiagą apie Kauno miestą, regioną bei kultūros paveldą.
2016 m. Kultūros ministro įsakymu M. Balkui buvo suteiktas geriausio jaunojo bibliotekininko vardas.
Gatvės lentelė-iškaba „Vytauto prospektas“ su užrašais lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis. 1919-1923 m./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.
Anksčiau vadinosi Kovnu
Pasak M. Balkaus, iki modernios Lietuvos valstybės laikų – 1918-ųjų, miestas, kuriame dabar esame, buvo vadinamas Kovnu. Tais laikais jį Kaunu vadindavo tik lietuviškai kalbantys žmonės.
„XX a. pradžioje šis miestas buvo Kauno gubernijos centras, kuriame dominavo gubernijos įstaigos ir kariuomenės struktūros. Tuo metu Kaunas buvo tvirtovės centras su daugiatūkstantine įgula. Dėl gubernijos valdžios ir kariuomenės buvimo mieste dominavo rusų kalba. Miestiečiai katalikai dažniausiai bendravo lenkų kalba, o kauniečių šeimų, kuriose bendravime dominuotų lietuvių kalba buvo nedaug“, – aiškino M. Balkus.
1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kaune gyveno tik 5,8 proc. lietuvių ir maždaug 1 proc. žemaičių. Daugiausiai lietuviškai kalbančiųjų tuomet buvo suvalkietiškoje Kauno dalyje – Aleksote ir jo apylinkėse (Aleksotas priklausė Suvalkų gubernijai).
„Tais laikais būti lenku kataliku buvo didesnis prestižas, nei lietuviu, kuris stereotipiškai buvo laikomas kaimiečiu, valstiečiu“, – pridūrė istorikas M. Balkus.
Autorius pažymėjo, kad XX a. pradžioje sociokultūrinė aplinka plėtotis lietuviškumui buvo itin nepalanki. Padėtis ėmė gerėti po 1905 m. revoliucinių įvykių Rusijos imperijoje, kai valdžia suteikė daugiau laisvės naudotis savo tautinėmis kalbomis.
Kaunas 1923 m./ Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.
Tapus sostine miestas persimainė
1918 m. lapkričio mėn. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro. 1918 m. gruodžio pabaigoje Raudonoji armija grėsmingai priartėjo prie Vilniaus, o jau 1919 m. sausio 2 d. laikinoji Lietuvos vyriausybė, tuomet vadovaujama Mykolo Sleževičiaus, Lietuvos valstybės taryba ir kitos centrinės valstybės institucijos skubiai paliko Vilnių ir atvyko į Kauną.
Kaunas „de facto“ tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šis miestas tapo Lietuvos politinio, kultūrinio, religinio gyvenimo centru, o kartu su Klaipėda dalinosi ekonominio centro vaidmenį. Kaune rezidavo centrinė valdžia, telkėsi Lietuvos kariuomenė, Kaune kūrė lietuvių visuomenės elitas.
Teisininkas, VDU rektorius Mykolas Riomeris apie to meto Kauną rašė: „Nūdienos Lietuvos laikinoji sostinė tapo labai ryškiai lietuviška. Tai iš karto krenta į akis ir pribloškia akivaizdžiais faktais. Kiekvieną, kas ilgesnį laiką kaip aš per visus karo metus Kaune nebuvo. Šiuo požiūriu Kaunas pasikeitė neatpažįstamai. Lietuvių kalba seniau, kalbu apie prieškario metus, buvo ne ką daugiau paplitusi, negu Vilniuje ar bent išorėje nesireiškė.“
Knygos autorius pažymėjo, kad į Kauną iš visos Lietuvos plūstelėjo minios inteligentų, užpildančių besikuriančias valstybines įstaigas. Vietiniai gyventojai pradėjo vartoti gimtąją kalbą, kuri iki tol buvo apleista ir niekinama.
„Visa, kas lietuviška tapo madinga ir gerai matoma Kaune“, – konstatavo M. Balkus.
Žygiuoja Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų pulko kariai (Žemieji Šančiai), 1932-1934 m./Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Kūrė lietuvišką Lietuvą
Modernioje Lietuvos valstybėje politinę valdžią įgiję lietuviai ėmė aktyviai kurti lietuvišką Lietuvą, t.y. lituanizuoti viešąją erdvę.
„Siekta paskatinti kuo daugiau šalies gyventojų laikyti save lietuviais, lietuvių kalbą, kuri pirmą kartą istorijoje tapo valstybine kalba, imta diegti tiek viešosiose erdvėse, gatvių pavadinimų lentelėse, iškabose, tiek ir visuomenės gyvenime, mokant pradinių mokyklų, gimnazijų moksleivius lietuvių kalbos, įvedant vis daugiau pamaldų lietuvių kalba bažnyčiose ir kt.“, – pasakojo M. Balkus.
Svarbu pažymėti, kad XX a. 2-3 deš. sandūroje Kaunas buvo daugiatautis ir daugiakalbis.
Pašnekovas paminėjo kelis pavyzdžius iš Žaliakalnio: XX a. 3 deš. pr. Žaliakalnyje kūrėsi nauja Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. 1923 m. joje nustatyta pridėtinių pamaldų tvarka, pagal kurią vieną šventadienį pamaldos turi būti laikomos lietuviškai, o kitą – lenkiškai, tai reiškia, kad lenkų kalbos vartojimas Žaliakalnyje buvo plačiai paplitęs.
Žaliakalnyje užaugęs prof. Edvardas Gudavičius irgi paliko įdomių atsiminimų apie XX a. 4 deš. kalbinę situaciją Kaune. Anot jo, Savanorių prospekto kairėje pusėje įsikūrusioje rajono dalyje (Žaliakalnio dalis arčiau Neries upės buvo darbininkų) vyravo lenkų kalba. Į dešinę nuo Savanorių prospekto driekėsi verslininkų ir valdininkų gyvenamieji namai, kuriuose dominavo lietuvių kalba.
1923 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno beveik 59 proc. lietuvių, 1938 m. duomenimis – 61,4 proc.
Kauno valstybinė „Aušros“ mergaičių gimnazija. XX a. 3 deš./A. Balsio nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Lituanizavimas mokyklose, universitetuose
M. Balkus pažymėjo, kad jei vienas iš tėvų buvo lietuvis – vaikas privalėjo lankyti lietuviakalbę mokyklą.
Įdomu, kad pirmosios pradinės mokyklos Kaune, kuriose legaliai dėstytas lietuvių kalbos dalykas, buvo atidarytos dar 1906 m. Šančiuose ir Karmelitų rajone (prie autobusų/geležinkelio stočių).
1922 m. steigiantis Lietuvos universitetui trūko specialistų, kurie mokėtų kvalifikuotai dėstyti kursus lietuvių kalba (išskyrus teologijos-filosofijos fakultetą), todėl samdyti užsieniečiai. Rusų, vokiečių kalbomis jie galėdavo dėstyti 2-3 metus, tai buvo privalomas terminas išmokti dėstytojams lietuvių kalbą. Jei šios sąlygos neįvykdydavo – darbo sutartis nebūdavo pratęsiama.
„Iki 1931 m. profesorių, kurie dėstė užsienio kalbomis – nebeliko“, – teigė M. Balkus ir pažymėjo, kad užsienio kalbų, kaip įprastai, toliau mokyta užsienio kalbomis.
Kauno apskrities savivaldybės rūmai 1933 m./Leidinio „Savivaldybė“ nuotr.
Savivaldybėje nesuprasdavo lietuviškai
Anot M. Balkaus, Kauno miesto savivaldybė buvo viena iš tautinių mažumų tvirtovių. Lietuviams dominuojančią padėtį joje pavyko pasiekti tik XX a. 4 deš. pr., maždaug nuo 1931 m. rinkimų. Tuomet lietuviai surinko daugiausiai vietų taryboje. Iki tol – 1918 m. – stiprias pozicijas taryboje turėjo lenkai, žydai ir tik trečioje vietoje buvo lietuviai.
„Dar 1921 metais nemažai Kauno m. savivaldybės tarybos narių pageidavo, kad protokolai būtų rašomi rusų kalba, nes dalis jų lietuvių kalbos tiesiog nesuprato“, – pažymėjo istorikas.
1928 m. savivaldybėje vyko lietuvių kalbos egzaminai tarnautojams. Po jų daliai darbuotojų teko atsisveikinti su tarnyba, nes šios valstybinės kalbos jie taip ir neišmoko.
koop of verkoop voor €100 Stop met te veel betalen voor je crypto. Bij de Amsterdamse exchange Finst handel je tegen de laagste tarieven van Nederland, zonder verborgen kosten.
👀 Bekijk Finst nu ›Let op: Beleggen in crypto brengt risico’s met zich mee. Handel alleen met geld dat u kunt missen.
Plojimai 0Lankytojai 0
loading
Loading
