Praėjusį savaitgalį kauniečiai, pavartę dviejų skirtingų laikraščių puslapius, turėjo progos susipažinti su faktais, akivaizdžiai parodančiais, kaip galima už šildymą mokėti mažai, atlikus reikiamus veiksmus, ir kaip mokama daug nieko nedarant, rašo AB „Kauno energija" atstovai.
Pastarasis pavyzdys buvo aprašytas 2013 m. kovo 30 dienos dienraščio „Kauno diena" straipsnyje „Sąskaitos už šildymą žlugdo Kauno įžymybes". Jame kalbinami keletas žinomų Kauno žmonių, kurie gyvena arba turi kūrybines dirbtuves pastatuose, suvartojančiuose daug šilumos. Visi kalbinamieji pasakė, kad sąskaitos už jų patalpose suvartojamą šilumą siekia keletą šimtų litų. Tačiau straipsnyje nėra pasakyta, kad tos patalpos ar butai yra pastatuose, kuriuose šilumos suvartojimas yra išties didelis.
AB „Kauno energija" yra atlikusi vieno iš tų pastatų termovizinį tyrimą, kuris parodė, jog šiluma iš šio pastato išeina ne tik per langus ar duris, bet ir per sienas. Apžiūrėjus iš išorės, panašu, kad jokie pastato būklės pagerinimo darbai čia taip ir nebuvo atlikti. Tas pats pasakytina ir apie kitus straipsnyje minimus atvejus.
Tuo tarpu, tos pačios dienos laikraštyje „Laikinoji sostinė" buvo išspausdintas straipsnis „Atnaujintų namų gyventojai patirtų sunkumų nepamiršo", kuriame rašoma apie keletą atnaujintų Kauno daugiabučių, kurių gyventojai ėmėsi veiksmų savo namams atnaujinti. Dabar šių namų gyventojai džiaugiasi kartais net ir 100 litų nesiekiančiomis sąskaitomis už suvartotą šilumą.
Kaip geriausios praktikos pavyzdys straipsnyje paminėtas Kauno raj., Akademijos miestelyje, Jaunimo g. 4, esantis atnaujintas namas, kurio gyventojai sako, kad po namo atnaujinimo šilumos jie sutaupo net 65 procentais daugiau nei iki jo. Tačiau, tam, kad toks rezultatas būtų pasiektas, pasak gyventojų, „reikia pasirinkti tinkamus rangovus ir juos kontroliuoti, ir dar kartą kontroliuoti". AB „Kauno energija" duomenimis, 60 kvadratinių metrų buto šildymas šio namo gyventojams vasario mėnesį kainavo tik 95 litus.
Taigi, tą pačią dieną skirtinguose leidiniuose kauniečiai galėjo pamatyti du radikaliai skirtingus pavyzdžius, kaip galima gyventi taupiai šiek tiek pasistengus ir kaip galima, netvarkant savo pastato, mokėti dideles sumas už šilumą.
Bene didžiausią žalą kaimynams daro savo butų šildymo sistemas nuo bendros šilumos tiekimo sistemos atjungiantys žmonės. „Kauno dienos" straipsnyje minimas atvejis parodomas kaip sektinas pavyzdys. Tačiau iš tiesų, tokie atjungimai tik sudarko pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą, sutrikdo jos normalų darbą, panaikina galimybę ją normaliai sureguliuoti ir padidina mokėjimus už šilumą kaimynams.
Jei žmogus, užuot investavęs į atjungimą ir į individualios sistemos įrengimą, tuos pačius pinigus būtų investavęs į esamos sistemos sutvarkymą bei pastato būklės pagerinimą, jis būtų gavęs dar geresnį rezultatą, nei turi dabar. Nes faktiškai visi atsijungę vartotojai investuoja pirmiausiai į patalpų apšiltinimą ir papildomai - į naują šilumos gamybos šaltinį. O kalbėdami apie šildymo pigumą po atsijungimo, vertina tik kuro kainą, tačiau nevertina investicijų į sistemos rekonstrukciją, eksploatacijos, remonto sąnaudų, jau nekalbant apie savo laiko sąnaudas, rašo AB „Kauno energija" atstovai.
Vienintelis dalykas, ko neturi centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai - tai galimybės individualiai reguliuoti šilumos suvartojimą patalpose. Jis reguliuojamas bendrai visam namui pagal susitartą vartojimo režimą. Visais kitais privalumais centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai gali naudotis. Tereikia tik tinkamai pasirūpinti savo pastatais.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacija 2011 metų pabaigoje atlikto tyrimą, kuriame analizuojamas centralizuoto šildymo prieinamumas Lietuvoje ir nurodomos priemonės jam gerinti. Tyrime pateikiamos išvados, kurios iš esmės atskleidžia šilumos kainų dydžio ir gyventojų nepasitenkinimo priežastis. Tyrimo išvadose nurodoma, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis yra vienas žemiausių Europoje, o centralizuotai tiekiamos šilumos vidutinė kaina panaši į Švedijos ir Suomijos (šiose šalyse pragyvenimo lygis gana aukštas ir stabilus). Taigi, santykinės išlaidos šildymui Lietuvoje yra vienos didžiausių.
Pagrindinė to priežastis - energetiniu požiūriu prastos kokybės daugiabučiai gyvenamieji namai. Danijoje ir Suomijoje per metus vidutiniškai sunaudojama 110-140 kWh/m2 šilumos energijos patalpoms apšildyti, o Lietuvoje šis rodiklis viršija 200 kWh/m2. Atskiruose pastatuose šis skaičius būna dar kelis kartus didesnis.
Nors Skandinavijos šalyse vidutinis būstas apie 2 kartus didesnis negu Lietuvoje, o centralizuotos šilumos kainos taip pat didesnės, tačiau santykinis vidutinio namų ūkio šildymo paslaugos prieinamumas daugiau kaip du kartus geresnis dėl aukšto pragyvenimo lygio ir sudaro tik 2 - 4 % nuo BVP, sukuriamo vieno gyventojo.
Esminis faktorius, galintis sumažinti išlaidas šildymui - tai paties pastato problemų sutvarkymas. Per maža sienų šiluminė varža, nesandarūs langai, blogas stogų apšiltinimas, nekokybiškas inžinerinių sistemų valdymas ir reguliavimas - visa tai didina žmonių išlaidas. Kokybiškai sutvarkius ar atnaujinus namą galima apie 50 proc. sumažinti šilumos suvartojimą, o tuo pačiu, ir išlaidas šildymui.
Gaila, kad Lietuvoje dar labai sunkiai skinasi kelią pastatų atnaujinimo idėja, o ir apskritai žmonės nelinkę gilintis į pastato problemas. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje daugiabučių gyventojai nesijaučia savo pastatų šeimininkais. Jiems vis dar atrodo, kad jie gyvena „valdiškuose" namuose, kuriuos tvarkyti turi „kažkas". Vis dar tikimasi, kad ateis kažkokia „valdžia" ir sutvarkys pastatą. Deja, tikrai jokia valdžia neateis ir mūsų daugiabučių nesutvarkys. Jais turime rūpintis patys.